Vilniaus Lukiškių aikštė

Šimtmečiais skaičiuoja

Savo gyvavimą valstybės –

Keičiasi valdovai,

Miestų aikščių paskirtis,

Net sostinės kitur išsikelia,

O paskui jas – žmogus…

Kol kalbame sava kalba,

Tol nepražus valstybė,

Didi tauta – galia,

Ne vien tik pinigai tai lemia,

Svarbus bruožas – orumas,

Kad neišnykom nuo žemėlapio,

Kaip daugelis tautų…

Sanskritas – gyvas

Savo žodžių šaknimis,

Nors tolimi kraštai –

Mes giminingi,

Todėl vis primena žemėlapis

Ir tuos raštus.

Sustojau aikštėje,

Kur kartų kartos pėdas minė,

Čia veždavo arkliais vežimuose

Iš savo kiemo gaspadoriai

Parduoti, pirkti,

Kas reikia kasdienybėje,

Paskelbdavo svarbiausius įvykius...

Čia – karo žymės,

Nuslopinti sukilimai,

Už laisvės siekį nubausti,

O mes išlikome gyvi,

Laisvi.