Vieninga Lietuva

Kiek daug vilčių

Į naują medį dedame,

O kol užauga,

Šen ir ten

Jį vėjas lanksto,

Kreivėja šakos,

Net viršūnę kerta žaibas,

Tai dvišakiu pavirsta,

Egle ragana, –

Tiesus išbūna tankiame miške,

Kur vienas kitą laiko,

Pakrūmėse – berželiai,

Lankstūs karklai,

Pavasarį pražydusi ieva…

Miškai – tai mūsų plaučiai,

Kaip ąžuolo senolio,

O širdis – viena,

Šaltis ir šerkšnas kausto,

Sniegas kloja guolį,

Prisikelia iš miego

Miško ąžuolynai,

Žmonija.