Dukteriai ŽEMEI

Nusiprausk savo ašaromis,

Bent kart ir abu nusiprauskime,

Tapsime tyri ir skaistūs,

Poetai ir dainiai…

Nebijokim sudegti iš gėdos,

Kai nuodėmes savo

Prieš Dievą atskleisime

Senoj bažnytėlėje,

Būsim vienuolėmis

Degindamos ir vainikėlį

Per Jonines…

Nebelenkim galvų pasilenkusios,

Mūsų motės taip darė iš vargo

Savo vyrus į karą išleidusios,

Pačios virė ir arė,

Nešė vaikus skarelėse,

Po guba guldė

Ir niukino arklius,

Kai mėžė ir vežė

Per Onines…

Nusipinkim vainikus

Ramunių žiedų negailėdami,

Sukvieskim bites iš visų pašalių

Į medinius avilius,

Šaltą žiemą drauge iškentėsime

Meilėje...

Pažiūrėkim į saulę – ji dega,

Mes abu – jos vaikai,

Bet kapstomės žemėje,

Ji nušluosto mūs ašaras,

Prakaito marškinius gręžia,

Gims čia gražūs vaikai,

Vaivorykštėj vystyti,

Jaučiantys ašaras,

Bus ir dainiai,

Ir klounai,

Poetai

Pavasarį.