Močiutė

Duok, Dieve, dar metus

Žilos senatvės,

Ramiai gyvenant nepasenti,

Kad vis matytų akys

Žalius miškus ir pievas,

Nusiprausti vandeniu

Iš kiekvienos versmės

Ar almančio upelio,

Pasiūlyti vaikams…

Duok, Dieve, proto,

Nes slopsta atmintis senatvėje,

Sakai – pristingi žodžių,

O norisi kalbėti nuoširdžiai,

Atpasakoti ir vaikystę,

Jaunystės patirtis,

Senuosius klodus kelti,

Kaip kasdieninę duoną riekti

Ir gyvent…

Duok, Dieve,

Šventinio pyrago –

Balto balto, –

Jeigu ne man,

Tai nors vaikams.