Ant kalnelių

Dvasingi žmonės anykštėnai, –

Tiesi kalba ir išraiški,

Nuo A. Baranausko imasi

Šilo kalba sklandi…

J. Biliūno, mažo piemenėlio

Ir Juozapotos ašara aky,

Tarsi dvi žvaigždės

Nuo Liudiškių piliakalnio

Ligi šiolei žėri,

Šviečia  ,, Laimės žiburys'',

Testamentu ir prisaikdinti

Mes visi…

Ant aukštų kalnų,

Lyg ant sparnų, iškėlė žodį

A. Vienuolis „Paskenduolėje’’,

Kada turėjo savo krikštatėvį,

Dėl kumeliuko keršijusį vilkui,

Mirusį…

Tokie laikai – ko jie neturėjo,

Tu dabar turi,

Bet liko žodis,

Ant kalnelių pasikėlęs,

Apsijuosęs ąžuolo vainiku…

Kol esi jaunas, dar ne taip jauti,

Kokia šventa ši dangiška sekundė,

Kai gimsti.