Verpėjų papročiai

Motulė verpė, audė

Ir krovė kraičio skrynią,

Ką dar paveldėjo ir iš močiutės,

Ir savo mamos,

Vyriausiai dukrai drobių

Viršuje priskyrė,

O man – kas liko,

Apačioj…

Neištekėjo vyresnioji,

Karas sušaudė vyrus,

Drobės sudilo,

Liko vien skutai viršuj,

O vaikui reikia krikštui ir šilkinio,

Ištraukusi tokį buvau,

Kuris vis buvo apačioj,

Bet jau – nebe madoj,

Nevystė tada žmonės,

Kaip toje dainoj,

O papročiai pakriko,

Nelaukia jaunesnioji,

Kol pasipirš vyriausiai, –

Pasuolių nebėra,

Stalo kojos – kitokios,

Nebetelpa troboj,

Nebe pakiši,

Vaikučių norisi visom…

Motulė verpia vis dar paslapčia,

Dainoj.