Pasroviui

Kai myli jaunas,

Pusę savęs ir atiduodi,

Paskui padalini po lygiai

Gimusiems vaikams,

Dar savo laimę atiduodi

Senatvėje vaikaičiams,

Lauki, kad užgims ne vienas,

Meile paženklintas, –

Tokia mūsų tąsa…

Gyvenimo prasmė – užuojauta,

Kitų šeimos narių globa,

Ne vienas rožės žiedas

Žydi stiebe,

Oi, ne viena antelė plaukia

Ežere ar pasroviui

Sraunia upe…

Prailgsta dienos,

Dar ilgesnės naktys mėnesienos,

Vartai mintis ir nubundi:

Pagalvė tuščia – toks mėnuo vienišas…

Skundiesi nusileidusiai

Žvaigždei Venerai,

Kaip gera būtų jausti,

Kad šalia esi

Džiaugsme ir liūdesy…

Deja.