Antano Vienuolio memorialiniame muziejuje
Lengvai
nuplaunu kelio dulkes
Nuo
kojų padų ir blauzdų,
Tereikia
rast upelį,
Ežero
pakrantę,
Kur
nėra dumblo,
Neslidu…
Sunkiau
pasiekt nugulusias
Knygų
lentynose,
Ant
viršaus senų paveikslų,
Rečiau
pasistiebiu,
Mažiau
turiu jėgų,
Palieku
ateičiai,
Atsikalbu
ir nuo sunkių darbų,
Bijausi
stačių laiptų,
Nelipu…
Oi,
kaip sunku nušluostyti
Nuo
rankraščio ir naujas dulkes,
Jis
parašytas dar šviežiu jausmu,
Vyniojamas
ir į gyvenimo
Raštuotą
rankšluostį,
Atsitiktinumų,
pasekmių...
Rašau,
trinu,
O
dulkės byra ant akių.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą