Tėviškė

Seniai ant balto lapo

Nieko nerašau – išlieka atminty

Gerieji žodžiai,

Kelios juodos raidės,

Dėlioju tik iš jų, –

„Mama, tėvelis

Ir Tėvynė’’, –

Pievom drauge braidome,

Tarsi vaikystė bėga…

Nurieda rasos lašeliu toli,

Garuoja pieva,

Viena į žemė geriasi,

Kita ir dangų siekia,

Sugrįžta lašeliu,–

Jis vienas – toks skaidrus,

Sujungia tamsią naktį,

Šviesią dieną –

Tėviškę...

Seniai ten nebuvau,

Susmego pamatai,

Sugriuvo sienos,

Lašas – po lašo,

Akmenį pratašo

Prie šulinio tuščių ritinių,

Užgriūva

Ir nelieka nieko…