Verkiai

Po daugelio metų,

Lyg namo sugrįžti,

Galvoji, kad rasi palikęs,

Dar tebelaukia legendos.

Sūnus palaidūnas,

Ištroškęs garbės,

Keliauja vis dar keliauja,

Per kalnus

Ir vėl nusileidžia...

Jeigu žinotum iš anksto,

Ko nori ir gausi,

Keliautum, keliautus, keliautum.

Lizdeika – žynys,

Buvo rastas ne veltui,

Padėjo gentainiams

Surasti ir maisto,

Su priešais kariauti

Uždegdamas ugnį ant kalno.

Tas fakelas gęsta,

Apleisti Verkiai,

Neris tik pavasariais kyla,

Nuplukdo ledus į pievas,

Slėnius Valakampių.

Nemala miltų – nebėra ir tų girnų,

Nebekvepia grindys grūdais,

Maišų nebe užkelia svirtys

Į antrąjį aukštį.

Lai gurgena srovė,

Jo klausosi kalnas,

Legendoje – aukuras,

Didikų čia šimtmečius vaikščiota.

Oi, žilabarzdžiai žyniai,

Nejaugi dabar nebežinote,

Nieko nesakote ateičiai,

Ką galim išverkti?

O kaip visa tai

Norėtume perduoti

Vis savo vaikaičiams

Be verksmo.