Visi
lizdai būna pilni, –
Čirpia,
juda, spurda,
Nes
ten gyvybė skleidžiasi...
Tėveliai
perduoda vaikams,
Ką
jie iš savo tėviškės
Senų
senovėje išgirdo:
Buvo
karai – daugybė metų tęsėsi,
Kalė
naujus kalavijus,
Nudilusius
– į peilius,
Perdirbo
į iečių smaigalius,
Po
daugel metų užkasė į dirvą…
Užaugo
rugių laukas,
Šnara
varpos ilgesiu,
Nes
po jų šaknimis
Vaikų
vaikaičiai auga,
Kiekvienas
taria :
„Mama’’,
Atveria
mums širdis...
Saugokime
visų lizdus
Ir
taiką.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą