Žmogaus sielos matas

Svajūnui Sabaliauskui - Geladuoniui

Kai po ilgos nakties

Akys pamato šviesų dangų,

Tave, kaip saulę, sveikinu,

Kad vėl diena, ir dar viena

Už gyvybę šventė.

Laukiu skambučio ir žinios,

Ką pasakysi po nakties,

Kur būsi iki vakaro.

Pajudino pirštus,

Paėmė mano ranką,

Prisiglaudė lyg vaikas,

Kartą atsimerkė

Ir taip iš lėto dienos slenka,

Tarsi šaltas lietus

Vis merkia, merkia...

Koks meilės jausmas

Draugui turi būt stiprus,

Kad iki pat vidurnakčio

Nepasakai „labanaktis.“

Tik nebijokit,

Turi atsikelti ir aplankyt namus,

Kuriuose laukia, nesulaukia...

Tu pasakoji, oi, abu kas vakarą

Ir džiaugiamės, ir verkiame.

Ne legenda – tai mūsų žodžiai,

Amžiaus sielos matas,

Kuris nusako

Žmogaus vertę.