Susipažinkime

Darius ir Svajūnas 

Lašas prie lašo – du į vieną, –

Gal taip ir ašaros,

Nubrauktos tik vieno delno

Iš abiejų akių,

Nusirita per veidą,

Susitinka...

Koks didelis turėtų būti lašas,

Koks sūrus, bet ir skaidrus,

Kaip krištolas,

Kad jį laikytų

Draugo rankos.

Koks gilus jausmas

Jungia mus visus,

Kiek dar nežinome

Net apie artimą,

Kurį matei nuo pat mažens,

Bet net nepajutai,

Koks jis užaugo...

Oi, buvo metai – tai audra,

Didžiulės laiko permainos,

Kai vakare net nežinojai,

Kas atsitiks ryte,

Girdėjai šūvius

Netgi nuo Kaukazo,

Atskrisdavo žinia ir iš Čečėnijos,

Kad žmonės bėga,

Nes juos šaudo, veža,

O jis visiems vis tiesė ranką.

Kaip vėtros sūkurys

Pakyla į padangę,

Taip ir žmogus, vien ašara sūria

Tuos įvykius nuplauna.

Tokį mačiau, mylėjau ir myliu

Ketvirtą sūnų, tavo draugą.