Šeimos medžiai

Medis yra panašus

Į mus pačius, –

Jo žievėje – tiek randų,

Kad ir plika akim gali

Matyti savo veidą,

Jisai nurodo kryptį,

Kur mums eiti...

Ant jo ir samana pakibusi,

Kasdien vėjelio plaikstoma,

Dėmės – prigimtos, įgytos,

Įvairiais raštais išsiraičiusios...

O kas giliau, po ta žieve,

Kirvis ar pjūklas atskleidžia,

Tada skaičiuojame metus

Ir spaudžia širdį,

Gailimės...

Rašau ant lapų,

Net nukritusių,

Iš ten ir eilės...

Kol turime šaknis,

Mums medis – brolis

Ir geriausias draugas,

Meilė.