Žemės ir mūsų prigimtis

Oi, ne visos gėlės,

Ne visi net medžiai

Auga dideli ir vešlūs...

Yra, kuriuos nulenkia,

Viršūnes nuraško,

Būna visada liūdni...

Gyvenimo keliai, –

Kaip sanskrito raštas, –

Ilgai buvo neskaitomas,

Nors ten – mintis gili...

Yra dagys ir varnalėša –

Jie dygūs ir pikti,

Bet gina savo prigimtį

Ir auga greitai,

Kad nenuskriaustų jų kiti...

Niekur nedingstama nuo žemės,

O grįžtame į ją visi –

Geri, pikti...

Kai padedu rankas ant kelių,

Žiūriu į dangų,

Kalbu tik širdimi,

Kad augtų tik vaikai –

Laimingi ir dori.