2014 m. sausio 14 d., antradienis

Žemės ir mūsų prigimtis



Oi, ne visos gėlės,
Ne visi net medžiai
Auga dideli ir vešlūs...
Yra, kuriuos nulenkia,
Viršūnes nuraško,
Būna visada liūdni...
Gyvenimo keliai, –
Kaip sanskrito raštas, –
Ilgai buvo neskaitomas,
Nors ten – mintis gili...
Yra dagys ir varnalėša –
Jie dygūs ir pikti,
Bet gina savo prigimtį
Ir auga greitai,
Kad nenuskriaustų jų kiti...
Niekur nedingstama nuo žemės,
O grįžtame į ją visi –
Geri, pikti...
Kai padedu rankas ant kelių,
Žiūriu į dangų,
Kalbu tik širdimi,
Kad augtų tik vaikai –
Laimingi ir dori.








Komentarų nėra: