Erelio akimis

Išėjome iš girių,

Kur lokys – karalius

Su žvėrių kailiais

Ir lino marškiniais,

O sėdome už stalo

Laikydami ant rankos

Eiklųjį erelį,

Tik parištais sparnais...

Jam uždengė akis,

Kad nematytų saulės

Ir neapaktų nuo dangaus,

O skristų ne į kalną,

Bet leistųsi kur kas žemiau...

Ant mano rankos

Liko raiba plunksna,

Ja iki šiol rašau,

Kad būtų laisvas miškas,

Lokys riaumotų

Prie visų kelių,

Neįsileistų priešų,

Ereliai grįžtų tik namo...