Visas
pasaulis – vientisas,
Betgi
gyvenimas kiekvieno –
Tiktai –
sau:
Kaip
išdygai, taip augi,
Ką
pasėji, suvalgai,
Kur
nupučia,
Ten vėl
apsižvalgai
Ir
prisitaikai..
Dar
nemačiau tiesaus upelio,
Nesutikau
gyvenime žmogaus,
Kuris
nebūtų klausęs kelio,
Kai
pasiklysta
Tarp žemės
ir dangaus...
Pasilenkiu
ir pakeliu nulūžusią šakelę,
Numetu
vėjui plunksną
Ir matau,
kad skrenda,
Tada
prisėdu ir ant smėlio parašau
Savo
svajonę,
Kad liktų
grūdas žemei,
Ką
sukuriu, jau atiduodu
Tau.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą