Žaibo
šviesa,
Griausmingas
kirtis
Per visą
mielą vasarą
Tarp
debesų tamsių,
Virš jų
baltų galvų -
Tai
neišvengiama, kaip ilgesys...
Pasižvalgysiu
netgi rudenį,
Kada
dangus aptemęs,
Nes
šviesos kamuolys
Tada į
žemę kris...
Žiemos
dangus -
Toks
žydras ir gilus -
Net per
pačius Naujuosius,
Apšviestas
žvaigždėmis,
O žmonės
sveikina
Tą patį
dangų
Dirbtinio
žaibo liepsnomis...
Kad būtų
ši šviesa,
Nubėganti
į širdį,
Kiekvieno
namuose,
Šeimos
aky...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą