Už smilgą

Kai vėjas pakelia rankas,

Nuo jo galingų smūgių

Virsta medžiai, -

Stiprus jis jaučiasi tada,

Kai kiti skausmą kenčia...

Bet lieka stipresni,

Visas negandas iškentę,

Tada ir vėjui atriša rankas,

Kad lėkdamas laukais,

Nejaustų kitų kirčio...

Nulinksta smilga

Ir vėl atsitiesia;

Tada galvoji, kas stipresnis,

Kas čia nugalėjo, ką čia...

Pakėlė tostą raskila,

Joje sutvisko rytmečio rasa...

Už mažą smilgą,

Ant kurios paliko

Vėjo bučinys,

Pakibo lietaus lašas...