Šaltis

Pravertas lūpas kausto šaltis,

Bet nekalbėti – negaliu, –

Visi juk norime gyventi

Ir gerti švarų vandenį

Iš giluminių šulinių,

Kur visada švaru...

Nesiseka iš gilumos pasemti,

Tada ir veržiasi versmė

Su galingu triukšmu,

Iš jos garuoja vandenys

Ir teka upeliu,

Kuris tuoj pat užšąla,

Kai šaltis griebia

Jo skaidrius lašus...

Tada ir baigiasi kelionė,

Kada net sūri ašara

Sustingsta ant skruosto,

Pavirsta ledo krisleliu –

Tada tylėti negaliu.