Sūnau,
kada ilgai
Tavęs
nebematau,
Manau,
kad nesugrįši,
Tada
laišką rašau
Anr
sniego, ant langų,
Prisimenu
tavo vaikystę:
Nubrozdintus
kelius,
Rudas
ausis, įdegusias, net blizgančias,
Kurios
parausdavo iš gėdos
Arba
nesėkmių ir pykčio...
Varstau
išaugtus jau batus,
Su
nosine nušluostau,
Kad
kelio dulkės nenusėstų
Ir
nepridengtų atminties,
Kuri
iš motinos širdies
Niekuomet
neišblėsta...
Žiūriu
priėjusi,
Oi,
kaip aukštai
Dabar
ir akys tavo šviesios;
Pasistiebiau,
pabučiavau,
Gal
tu dabar to bučinio
Nuo
manęs gėdysies...
Tai
tik svajonė,
Aš
dabar piešiu, –
Ant
lango tai parašė
Šiuos
žodžius
Tik
mano šaltis – brolis,
Prisiminimai
– vakarykščiai...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą