Gražiausia
saulė,
Kai
nušviečia kalnus
Ir
leidžiasi tada,
Kai
jo šešėlis iš aukštai
Į
slėnį nusileidžia,
Kad
lauktų ryto
Ir
kitos dienos,
Kuri
atneštų dainą,
Ne
kovų šūkius,
Iš
kur sklinda aidas,
Kad
vis dėlto pasaulyje
Ne
viskas ir gerai...
Kas
mažą paukštį lesina,
O
didelį jau šauna,
Palieka
plunksną,
Su
kuria rašau,
Vis
pagalvoju apie jo nelaimę,
Kad
yra dar gyvenimas,
Šalia – krentąs šešėlis
Iš
aukštai...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą