Margosios

Kiekvieną vakarą

Saulės keliai

Susikerta už horizonto.

Ką mato ten,

Su kuo ji tada kalbasi?..

Kas užaugino

Sakalui sparnus,

Gal jo marguosius saugo?

Radau tik saulės spindulį

Ir vieną plunksną,

Su ja rašau žodžius,

Kad visada žiedai

Atsisuka į saulę,

Kada pakyla paukščiai,

O žiūri ten ramiai,

Pajunta audrą, bet neužsimerkia,

Kol turi žemė maisto...

Dažnai tenai

Nubėga mūsų mintys.