Pamesta gilė

Vienam sunku

Net ąžuolui palaukėje,

Kai miškas taip arti

Ir kiti broliai laukia, -

Jie liko su visais,

Savo tėvams ištikimi...

Kiek daug erdės vienam,

Koks stiprus auga,

Bet pastebi žaibai

Ir dažniau tranko,

Net pusiau perskelia;

Viršūnės nebėra,

Bet šaknys dar giliai...

Miške dažniau

Net kėkštai lanko

Ir surenka giles,

Bet nuneša toliau,

Kur vėl išdygsta daigas

Ir vienišas palaukėje

Žaibo sulauks...

Kas širdį perskėlė,

Ar tavo skausmą jaus?