Gyvenimas
šalia
Dar
neišmoko
Vandeniu
dalintis
Ir duona
būna -
Tik nauda,
Kad sotį
nuramintų,
O siela
lieka alkana.
Niekas
nemano,
Kad grūdas
– jau pyragas,
O kepa
krosnyje
Ir sudega
pluta,
Tada kalta
net žemė,
Plūgas,
dalgis,
Net
spragilas,
Kurio
seniai nėra...
Niekas
negimsta
Jau
išmokęs mirti,
O motiną
vadina bambekle,
Senelei
rodo jau pirštu
Į žilą
smilkinį
Ir
prataria : „Kvaila“...
Jei ant
lentos
Rašysime
tik žodį,
Matys
vaikai tik nugarą,
Nedygs
gerumo daigas
Mūsų
dirvoje...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą