Praregėjimai

Mūsų gyvenimo

Niekas neskirsto

Ir nepadalina,

Mišrus, kaip miškas,

Kur krūmai pakraščiuose,

Bet jie irgi laimingi,

Kad yra reikalingi

Ir stovi mūrų už girias,

Kur pušys lieknos,

Ąžuolai didingi

Ir tamsi eglė vidury

Su amžinai žalia skara...

Nėra tarp jų takoskyros,

Nėra ribos ir pasiteisinimo,

Kad čia yra kažkas,

Kas mišką padalintų -

Tik kirvis daro proskynas,

Vis retina miškus...

Pirmiausia kerta,

Kas vien jam naudinga,

O krūmai lieka

Su nukirstųjų šakomis

Ir užželia praretintas erdves...

Pasaulis toks platus,

O kur ir kas

Mes esame?