Ruduo barsto lapus,
Vėjas laužo medžius,
Griūna senas labai,
Net ir tas, kur nespėjo,
Nusimesti naštos,
Atsisėst ant akmens
Ir pavirsti medžiu;
Sukryžiuotomis rankomis
Kilo prieš vėją...
Kas vienatvę apverks,
Jeigu žaizdos medy,
Jau šiandien, kitąmet,
Gilėja ir vis dar gilėja...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą