Kartais žiūriu ir netikiu,
Argi tai – mano veidas,-
Mamos kakta ir antakiai,
Akių tokia spalva,
O garbanos - iš tėtės,
Beveik visų vaikų paveldėtos,
Tik jie nebuvo taip žili,
Kokia dabar mano galva.
O rūpesčių juk buvo
Dveja tiek sudėjus,
Bet vis abu, drauge,
Savo vaikus abu mylėjo
Ir duoną kepė dėl visų,-
Lyg pėdą keldavo
Vis su malda už stalo,
Dainuodavo kartu dainas.
Kai po kiek metų
Atsirišo pėdas,
Po vieną šiaudą subyrėjo,
Nebe susirinkdavo šeima;
Liko tik nuotraukos visų,
Kas jau anksčiau
Ar neseniai išėjo,
Ant stalo guli
Tarsi riekė atriekta...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą