Daug metų nemačiau,
Kaip saulė, mėnuo teka,-
Užstojo svetimi langai
Ir negalėjau net girdėti,
Kaip paukščiai šnekasi -
Buvo toli toli miškai.
Tik iš vaikystės
Upeliukas teka
Ir iš aukšto dangaus,
Ir giliai po žeme;
Klausau savo širdies,
Ką ji man sako,
Mažai klausau kitų,
Kas kalba be širdies.
Yra nematoma jungtis
Ir tarp dangaus, ir žemės;
Ji dovanoja man savo jėgas.
Ir tada teka, žodis šneka,-
Kaip upeliukas teka,
Jau prasiveržęs per šaknis
Tolimame miške...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą