Atnešiu tau kvėpavimą
Mano rudens miškų,-
Mes senstame visi
Ir to dažnai nematome,
Atplyšo pamažu žievė,
Pro ją vis toliai matosi...
Koksai dangus, kokia erdvė!
Ir vėl šalna be ratų
Atidardėjo ir nubąla
Šerkšno nubučiuoti smilkiniai -
Toks apvalus tas metų ratas...
Nepamatysiu ir net nepajusiu,
Kai atsigulsiu tartum rąstas.
Kol dar turiu šakas,-
Ant kiekvienos po paukštį,-
Kurios žiūri, mato,
Dar gieda nuo pavasario
Iki vėlyvojo rudens,
Pakelsiu, nors ir baltą natą...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą