Iš pagirių, iš krūmų,
Iš pabalių ir dumblo
Pakilo žmonės
Su pilka sermėga,
Tegu beraščiais
Juos tada vadino,
Bet jie turėjo savo knygą,
Savo raidžių jėgą.
Dabar išpuikėliai
Poeziją vadina –
I n t e l e k t a s.
Iš kur prasideda
Mūsų skalsi poezija?
Nuo motinos ratelio,
Dūzgiančio per naktį,
Šiurkščių spalių,-
Kaip erškėčiai...
Ir žodžiai paprasti,
Kaip klumpės nudėvėtos,
Ant padų rausvas molis,
O viršuje gleivėtas...
Žiūrėk į taką,
Kur statysiu pėdą,-
Ten trykšta prakaitas
Iš po arklo, dalgio,
Mano rašto – tėvo.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą