Kas dieną aplankau
Senolį sodą;
Dabar paklausi,
Kam aš tai darau.
Einu ir suprantu,
Kad senos obelys
Pražysta vis pavasarį
Ir užmezga vaisius,
O rudenį jie krenta -
Neskanūs ir raupuoti -
Niekas jų neskina
Ir liūdi obelis...
Pilna drevių ant stuobrio,
Bet neperi joks paukštis,-
Labai žemai -
Maži vaikai iškris
Ar net pasaugos
Nelabas grobuonis,
Praris...
Bet stovi senas sodas,
Jo negydo lietūs
Ir niekas nekerta,
Nes naujo nesodins.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą