Nėra šiaip sau dangaus -
Jisai beribis, mėlynas,
Rausvai saulės apšviestas
Ir apsiniaukęs, tolimas,-
Saulėlydžio ryški ugnis.
O rytmečiui artėjant dažosi,-
Ką ir vadiname ,-viltis.
Nėra žmogaus be nuodėmės,
Jeigu kūnas švarus,
Tai sutepta mintis.
Kai nusileidžia saulė,
Ateina ir akla naktis...
Graibau kaip neregys
Savo jaunystės spalvą,
O ji iš rankų slysta vis...
Dainos tyli melodija
Sujungia dieną, naktį,
Godas ir netektis,
Rausvas viltis.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą