Viskas prasideda
Iš vienos dulkės,
Paskui ją lekia
Ir kita, trečia...
Kol visos viena
Kitą traukia,
Prasideda gyvybė,
Amžinybės kamuolys,
Kuris vis auga,
Auga ir apauga
Džiaugsmu ir praradimais,
Kyla kažkas nauja
Ir vėlgi užsimiršta,-
Lyg praraja...
Apsamanoja net akmuo,
Seniai nuskeltas,
Jis kietas kaip mintis
Juodosios žemės kaktoje.
Nejaugi nieko nebebus,
O jis gyvens?
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą