Yra nuo seno priimta,
Kad galima meilė
Ir atvaizdui, paveikslui -
Taip mylime ir dievą,
Ir artimus, savus;
Jais rūpinamės, gydome
Ir drebame kaip epušė,
Kad tik kažkas nelaužytų,
Neliestų drebančių lapelių,-
Jie mūsų savastis.
Todėl dažnai maldauju
Šventą dvasią,
Kurios ir nematau,
Kad duotų artimam
Žmogui sveikatos,
O dėl savęs
Juk nieko neprašiau.
Kas ta tikroji meilė?
Šitiek pragyvenau,
O netgi sau neatsakiau.
Kai į akis paklausė,
Nusisukau ir pravirkau.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą