Visai čia pat dangus,
Jame ir mūsų žemė,
Joje ir aš, ir tu,
Miškai jau rudenį aptemę.
Pabals žiemos plaukai
Ir šviesios tolumos
Artės ir priartės,
Ir atsiguls ant kelių...
Vis liečiu pirštais
Žemės pakraštį
Ir įsiklausau balsų,
Iš kur gyvybė imasi.
Taip tolimi vaizdai
Pasisuka ir skrieja
Ir pas mane, ir pas tave,-
Mes sėdime pakraštyje
Nuleidę kojas į tarpeklį
Ir tilindžiuoja stiprūs akmenys,
Vieni kitus vis paremia...
Kalnų griūtis dažnai
Apleidžia vieną vienišą
Ir krenta jų šimtai
Į nebūties tarpeklį...
Sėdėsime abu ilgai
Ir vienas kitą gelbėsime.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą