Duona ir žemė

Pavasaris vagas nuvarė,

Varnėnas šokinėja

Plūgui iš paskos;

Tokia kvapni ta žemė,-

Lyg duona ar rytojus,

Kurių mums visada

Širdy stokos...

Juoda velėna rytmetį garuoja,

Aš priklaupiau prie jos,-

Ji man metus atseikėjo,

O rudenėjant reikės atiduoti

Be skolos, grąžos...

Tada išskris varnėnai

Ir nebečirškaus ant šakos,

Žiema kietai suspaus velėną,

Bet krosnis bus šilta

Ir duonos kepalą

Paėmusi iš tėvo rankų

Žemei atiduosiu -

Neturėsime skolos.