Prisiminiau savo vaikystę,
Kai atvažiuodavo
Per Onos Atlaidus svečiai,
Tai būdavo pilna bažnyčia,
Barstydavau gėles
Ar nešdavau ir kaspiną,
Jei būdavau dar aprengta baltai.
Ir ant galvos – gėlių vainikas;
Koks vaikui džiaugsmas
Dar tokiais laikais,
Kai grįžus iš bažnyčios
Mama visus svečius
Pavaišindavo kiaušiniene,
Dar iškepta su lašiniais.
O mes prie stalo dar nesėdome,
Žiūrėjome nuo suolo,
Tik prie krosnies,
Kur vis kepė duoną -
Iš vakaro, nes suvažiuos svečiai...
O kiek dabar jų liko,
Ar suskaičiavai?
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą