Kas abejoja tuo,
Kuo tiki žmonija -
Visatos begalybe
Ir didžiule meile,
Tas kelia ranką
Prieš save ir dar labiau -
Prieš savo artimą.
Dabar vėl priklaupiau
Prieš gėrį – saulę,
O beprotybė iššiepė dantis
Ir pamačiau ten blogį -
Juodą tamsą.
Mes lygūs esame visi
Prieš MOTINĄ – tai žemę,
Kuri priglaudžia mus visus
Nors mindome jos įpročius
Nuo pat pavasario
Iki žilos žiemos...
Šalti lašai štai laša
Rudenėjant.
Ona Baliukienė
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą