Kaštono žvakės dega,
Degs ilgai ilgai,
Kol naujas vaisius,
Užsižiebęs saulėje,
Rymos ir lauks rudens;
Maži tik trupiniai
Žoles nubaltins...
O vėjas gi jau čia
Ir plėšia, gnaibo -
Žinojau ir jaučiau
Artėjančią nelaimę...
Jis nuskriaudė kaštoną,
Vieną mamą-šaką...
Ant žemės guli kekė,-
Tartum duonos kąsnis,-
Neaugs iš jos vaikai...
Kiek MOTINŲ tai kenčia?
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą