Laukinė obelis
Nesirenka sau vietos,
Kur augti ir žydėti ,-
Ją pasėja kėkštai,
Kai lieka nenuskintas
Vaisius obelies...
Per žiemą reikia paskubėti
Ir įsirausus vis į sniegą
Šaltį prakentėti,
Kad pusnyse nedingtų
Mažas grūdas, vienišas,
O žemei savo ranką tiestų -
Be jokio atlygio, vilties...
Kiek jų visi ir eidami,
Ir skrisdami primėto,-
Iš tūkstančio išdygsta
Ir pražysta viena obelis...
Oi, vaisius gal todėl rūgštus?!
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą