Paniro vakare dangus,
Berželio svyruonėlio šakos
Pliuškenasi, dainuoja, šnekasi
Ir atsiduso ežeras,-
Senoliai to jau nebemato...
Betgi ir medžiai juk ne amžini,-
Šešėliai tuo labiau -
Jie sklaidosi nuo tako,
Kur slenka saulė pamažu
Ir kalbina tik vakarą...
Tyla prigludo pakrašty,
Sustingo bangų keteros
Ir jos nurimo ir paniro,-
Kaip mūsų atmintis
Prie kapo svetimo...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą