Broliui Aloyzui Pranckevičiui mirus
Koks sudėtingas būna
Žmogaus kelias,-
Kai buvome maži,
Užaugome prie Strėlupio,
Gražaus upelio,
Rubikiai buvo netoli.
Bėgiojome pavasarį basi
Ir plovėm kojas
Elmiškių ežerėlyje,
Dainavome tėvų dainas
Vaikai visi-maži ir dideli.
Vanduo nuplovė
Ašarą nuo skruosto,
Dabar tik „Amžinąjį atilsį“-
Malda tyli tyli...
Ir liko lyg berželis
Mano širdyje palinkęs -
Prisiminimas tų jaunų dienų,
Dabar visi jau mirę ar seni.
Aš, paskutinė šeimoje,
Vis laidoju visus,
Kurie man buvo mylimi.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą