Didžiuojuosi savo žeme,
Savo miškais ir kloniais,
Sodybomis jau ne pirkia,
Stogais šiaudiniais.
Prie jų kregždės
Sulipdo lizdelius,
Vaikučius užaugina,
Išmoko skristi dar toliau,
Vis į dangaus mėlynę.
Kokia šalis be paukščių
Ir nukritusių lizdų,
Kurie ir neprilipo...
Kokia lemtis be ašarų karštų -
Atodūsis gilus
Pro lango stiklą.
Oi, vargas užmerkia akis,
Prieš jį daug kas suklumpa...
Tokia mano Tėvynė.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą