Aš visada maniau,
Kad žuvis turi
Tiktai vieną kelią -
Per vandenį, akmenėlius,
Žole apaugusį upelį...
Taip ji pasiekia
Ir savo namus,
Pavasario nerštavietes;
Po daugel metų
Grįžta jų vaikai
Į motinos ir tėvo
Pažymėtą mielą šalį.
Ir jokios kliūtys,
Jokie pylimai ir slenksčiai
Sustabdyti jų negali...
Oi, peršoka aukštai,
Vėl krinta nepataikę
Į mažą srovę
Ar siaurą plyšelį.
Nors lieka sužeisti pelekai,
Šonuose ir nukrenta žvynai,
Sugrįžta vėl į tvenkinį...
Kodėl tokie sunkūs keliai
Į glėbį savo motinos
Josios vaikeliui?
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą