-Ateik į žemę,-
Tave smėlis šaukia,-
Ateik po akmeniu
Visai jis nesunkus;
Gyvenimą praėjęs
Ir juo pasigėrėjęs,
Tu nebejusi skausmo,
Tu nebejusi vargo,
O žemė tau lyg motina -
Priglaus, paguos...
Vis šaukia šį pavasarį
Ant šakos trelės
Lakštutės balsas -
Lapų spindesys.
Tenai ir debesys
Taip aukštai pasikėlę
Lyg varpas skamba
Tėvo, motinos balsu:
-Ateik, ateik, ateik
Dabar pas mus...
Oi, broliai, seserys seniai atėjo,
Tik žemės varputis
Gal ir vėl raudos,
Kad Tavo – piemenėlio
Basos, mažos pėdos,
Paklydusios po pievas,
Bąlančių rugių laukus.
Ateik į kelią,
Kuris veda vėlę
Prie artimųjų meilės,
Dabar jau amžinos.
Amen.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą