Kaskart, kai pažiūriu
Pro savo langą,
Matau laukus, miškus
Ir ežero bangas,
Kur Anykšta srauni,
Per pievas išsirangiusi,
Nubėga basnirčia
Į mylimąją Šventąją.
Kiekvienas vandens lašas
Šiam krašte man šventas,
Pagirdytas aušra,
Senelių, protėvių
Džiaugsmu ir ašara,
Kapų tyla...
Daug upeliukų prasilenkia,
Bet suteka į vieną
Kaip graži daina,
Į vieną posmą telpa
Mano Anykščiai -
Iš čia ir eina Lietuva.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą