Buvau jauna,
Mylėjau lino žiedą,
Net ir linus verpiau,
Įsimylėjau vaikį
Su akelėm lino žiedo,
Ilgai dėl jo verkiau...
Nebuvo mano numylėtas
Ir išsitrynė tarsi spaliai
Iš gelsvų linų,
Tik dūrė širdį
Rakštys kietos,
Nes nekalta buvau...
Nedaug praėjo,
Rudosios palinko...
Oi, kaip švietė
Sielos giluma!
Išgėriau visą lietų
Ir vis dar buvo ne gana...
Dabar dar taip sutikt norėčiau,
Kol vejasi minčių gija;
Suverpsiu posmą
Ir šilkais išsiuvinėsiu,
Kad tik pažinčiau
Tavąsias – rudas...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą