Kokia taiki padangė,
Kai du gandrai
Mėlynėje vis sklando,
Mankština taip sparnus,
Gal ir apžiūri lizdą
Iš aukščiau ir randa
Jam pataisyti kur šapus...
Ateina laikas ir suranda
Net minkštus patalus
Ir sočius pietus,
Gandriukai motiną ir tėvą randa
Netgi po metų ar kitų
Ir susuka kur netoli
Savo lizdus.
Tokia trauka –
Kiekvienas kelią žino,-
Tik į namus, tik į namus...
Kodėl dažnai matau
Vis gandrą vieną,-
Keliauja vieškeliu
Ir nieko nebebijo...
Labai brangi Tėvynė,
Jeigu nebūtų dar joje
Su šautuvu žmogaus,
Baisesnio, nei žvėris.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą