Visiems,
rašantiems gyvenimo knygą
Visus,
kas rašo
Savo
amžiaus knygą,
Bet
kokiu net raštu,
Skaitys
po daugel metų,
Pratęs,
rašys kiti...
Nors
vienas žodis,
Iš
sielos gelmių pabudęs,
Prikels
jausmus,-
Taip
liejasi pavasario upeliai
Iš
savo krantų -
Pakelia
seną lapą, neša,
Kartais
užkliūva už šaknų,
Į
smėlį įsirausia,
Paskui
moliu aplimpa
Ir
tampa žemei jau savu.
Jei
pats raidžių nerašė,-
Oi,
nėra tokių,-
Jo
vis žingsnius girdėjo
Bangelę
ginęs vėjas
Srauniuoju
upeliu,
Užkliuvo
už šakų
Ir
pasiliko amžinu raštu.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą